„Vyno dienoms“– dvidešimt! - prisimena Rasa Starkus

O dievai, tai įvyko prieš dvidešimt metų! Įsivaizduojate, kai kurie, šįmet jau turintys galimybę apsilankyti „Vyno dienose“, tada dar tik gimė?! Dvidešimt! Kiek kvietimų išsiųsta, kiek sutikta svečių, kiek vyno užregistruota, kiek ragauta, kiek paskaitų išklausyta, kiek pokalbių dalyvauta, kiek savanorių kartų išauginta… Vienu žodžiu, kai pagalvoji – kažkoks kosmosas!

O gimė jos labiau iš pavydo nei iš meilės. Taip, taip, iš pavydo, gerai perskaitėte. Iš pavydo, nes kitur tokie pasibuvimai vykdavo, o pas mus ne... Kodėl kiti gali susirinkti, džiaugtis vyno taure, klausytis, ką kalba vyndariai, kalbėtis apie saulę, vyną ir bites, o mes ne?

Besimokydami ir bekeliaudami po vynuogynus įvairiose pasaulio šalyse, kur laisvi žmonės gyvena, dirba ir švenčia gyvenimą, kur organizuoja vyno šventes ir parodas, prieš gerus dvidešimt metų ir mes ryžomės – darom! Galvoje sukosi Austrijoje matyti vaizdai: gegužės mėnuo, žydintys abrikosai, vyno statinės, o ant jų – po kelis vyno butelius. Šalia stovi vyndariai, vyno pardavėjai, visi kalbasi, juokauja, rimtai domisi ir bando suprasti, kaip iš vynuogių ir jų vyno galime pajusti tai, kas giliai žemėje, kas žydi aplink ar ką mums kalba žmogaus istorija, darbas ir tradicijos. Taigi su tokiu sumanymu ir įsiprašėme į kiemelį Vilniaus senamiestyje, kuriame kartais vykdavo koncertai, kur tuomet vyko šiuolaikinio meno parodos.

Tarptautinė vyno paroda „Vyno dienos“ gimė 2005-ųjų metų gegužės mėnesį. Kai Lietuva šventė įstojimo į Europos Sąjungą metines ir tapo NATO nare. Kitais žodžiais tariant, kai Lietuvoje kasmet stiprėjo laisvė ir saugumas.

Taigi truputis chronologijos ir nuotykių...

2005-ieji. Pirmasis kartas

Neižinojome, kas išeis, bet tikėjome, kad kuriame šventę, Vilniaus miesto šventę. Pačioje miesto širdyje – Šiuolaikinio meno centre. Tiesą pasakius, mažai kas priminė Austriją su žydinčiais abrikosais. Kaip šiandien prisimenu apniukusį gegužės 6-osios dangų, lynojo. Lindėjome didelėje palapinėje ŠMC kiemelyje. Susirinkome keli pardavėjai, daugiau keliaujantys arba reziduojantys užsienio atstovai, kurie suprato, koks renginys užgimsta.

Anuomet atrodė, kad tokie renginiai įmanomi tik vyno šalyse. Nors saulės taip ir neišmeldėme, nuotaika buvo ypatinga – šventėme gyvenimą, šventėme laisvę. Šypsenos, garsios kalbos, apsikabinimai ir, žinoma, vyno taurės, ant kurių išgraviruota „Vyno dienos 2005“. Kai kam tai tapo taurių kolekcijos pradžia. Renginį vainikavo 1945-ųjų, pergalės metų, derliaus vyno degustacija. Vyndariams tai buvo pirmasis derlius po karo... Ir nors kaina už degustaciją nebuvo maža (visgi vyną teko medžioti po visą pasaulį – tiek nedaug jo belikę), norinčiųjų degustuoti skaičius glostė širdį. Šventė pasisekė, ir viltis surengti ją ir kitąmet tapo vis tikresnė. Vyno statinės dangtis, graviruotas „Vyno dienų“ simboliu, medinė milžino skulptūra daugeliui išliko atminty iki šių dienų. Bilietų buvo galima įsigyti tik mažoje „Vyno klubo“ parduotuvėlėje Barboros Radvilaitės gatvėje, atidarytoje prieš dvejus metus.

2006 m. Vis labiau tikėjome savimi

Vis daugiau vyno prekiautojų sutiko dalyvauti. Nors abrikosų nepasodinome, bet Austrijos vyndariai atvyko. Ir čia žemai lenkiu galvą tuometiniam Austrijos ambasadoriui Michaeliui Schwarzingeriui, ypač jo žmonai Rosemarijai. Jų dėka ir vėliau vis atvykdavo keletas vyndarių iš šios nuostabios vyno ir kalnų šalies. Dėl nenuspėjamo pavasarinio oro iš kiemelio persikėleme į erdvias ŠMC sales. Daugėjo degustacinių salių. Žmonės norėjo daugiau ir daugiau renginių. Užsienio šalių ambasadorių pagalba buvo nepamainoma. Jiems tai unikali galimybė parodyti svarbią savo šalies žemės ūkio šaką – vyndarystę.

2006-aisiais turėjome net Kanados vyno stendą. Jį suorganizavo tuometinio Kanados patikėtinio žmona Marianne Kohl. Kilusi iš Danijos, būtent per šios šalies importuotojus ji surinko puikią Kanados vyno „tapatybės kortelę“ ir pateikė Lietuvos žmonėms. Į parodą drąsiau kvietėme garbingus Lietuvos ir užsienio svečius, Vilniaus miesto vadovus. Ir atsitik tu man taip, kad tais metais mūsų šalyje lankėsi tuometinis Sakartvelo prezidentas Micheilas Saakašvilis. Taip į parodos atidarymą atvyko šalies, kuri vyno istorikų laikoma vyndarystės lopšiu, vadovas. Na, ne be nuotykių. Nes pagal protokolą jį turėjo lydėti atitinkamo lygio mūsų šalies pareigūnas. Kadangi mūsiškiai aukšto rango politikai „Vyno dienose“ lankytis drovėjosi, jį atlydėjo tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis ir padėjo „atlaikyti“ protokolo reikalavimus.

2007–2008 m.

„Vyno dienos“ išsprogsta lyg sakuros šiltą pavasario dieną. Tiek iškilių asmenybių, menininkų, dėstytojų parodos lankytojai dar nematė. Pagauti lankytojų smalsumo, pasikviečiame savo pirmąjį dėstytoją iš Bordo. Dabar jau šviesios atminties Dewey’us Markhamas Jr. atvyksta į Lietuvą supažindinti mus su garsiausiais „Grand Cru“ vynais iš Bordo regiono. Būtent jo knyga „1855 Bordeaux: A History of the Bordeaux Classification“ kadaise tapo mūsų maldaknyge. Meno istorijos profesorė Hilary Hope Guise kasmet atvyksta skaityti paskaitos ne tik vyno, bet ir meno mėgėjams „Vynas ir menas“. Įspūdinga!

Tokių unikalių paskaitų ir degustacijų nerasite net rimtose parodose Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje... O mes, prašau – jau degustuojame Bordo Grand Cru vynus, kalbame apie antiką, impresionizmą, vienuolius ir vyną. Sužinoję apie parodą, nė nedvejodami iš Australijos atvyksta lietuviai emigrantai Raminta ir Egidijus Rusilai. Jau kurį laiką jie gyveno Vakarų Australijoje, netoli Perto, ir darė nuostabų vyną „Sienna Estate“ vyninėje (dabar „Barnyard 1978“), todėl atvežė jo keletą rūšių, kad supažindintų ir savo gimtosios šalies vyno mėgėjus. Negana to, būtent tais metais įteikiami pirmieji Lietuvos vyno čempionato apdovanojimai. Ką tai reiškė mums? O gi tai, kad Lietuvoje pradėjome suprasti, kas yra civilizuota gastronomijos ir vyno kultūra, ir bendradarbiauti ją kuriant. Pradėjome organizuoti Lietuvos vyno čempionatą, kuriame galėjo dalyvauti visi, kas legaliai tiekė vyną Lietuvos vartotojui.

2009–2010 m. nebuvo lengvi

Pasaulinė ekonomikos krizė stabdė verslo gyvenimą. Viskas lėtėjo, nuostolių patyrė visi. Nebežinojome, ar važiuos vyndariai, ar dalyvaus vyno vežėjai, ar dar domėsis vyno ragautojai. Reikėjo vis naujų idėjų, kaip sudominti ir padrąsinti vyndarius ir pardavėjus dalyvauti parodoje, reikėjo kviesti ir lankytojus, kurių nuotaika irgi nebuvo labai pakili. Kitaip nei vyndariai, metai iš metų keliaujantys per tas pačias parodas, vyno ragautojai norėjo vis kažko naujo, vis kažko stebinančio. Gerai, kad mums idėjų netrūko. Pirmą kartą parodoje pasirodė ir prekiautojai vynuogių sodinukais, tinkamais sodinti ir lietuviškuose šlaituose.

Didieji importuotojai „Mineraliniai vandenys“, „Bennet Distributors“ solidariai su mažaisiais – „Burbulio vynine“, „Baltic Wines and Spirits“ ir kitais palaikė mus, ir paroda toliau tęsė savo veiklą. Atvyko vyndariai iš Moldovos bei Makedonijos. Vilniui tapus Europos kultūros sostine, pirmą kartą „Vyno klubo“ iniciatyva buvo išleistas specialus vynas, kuriuo vaišinosi ir kita tų metų kultūros sostinė Lincas. Tik lietuviškojo versiją puošė dailininko Rimvydo Kepežinsko ir dizainerio Lino Gliaudelio sukurta etiketė. Ir tai dar buvo ne viskas! Arūnas Starkus išpildo savo svajonę ir įvyksta pirmasis vyno ir desertų derinių čempionatas. Atskiroje salėje konditeriai ir someljė pirmą kartą pristato komisijai desertą, derina prie jo vyną ir dar apie viską pasakoja. Kas galėjo pagalvoti, kad tada užgims dar viena, dabar jau tarptautinė veikla, skatinanti restoranus labiau įtraukti ir desertų kūrėjus bei saldaus vyno gamintojus?! Tiesa, reikia paminėti, kad, skaitant anų laikų spaudą, tiesiog pavydu… Tada galėjai iš anksto sužinoti, kas kokus vynus atveš į parodą ragauti, ką su kuo derins ir kodėl. Tada dar turėjome teisę ir laisvę žinoti.

2011–2012 m. Vilnius tampa vis labiau pastebimas

Vilnius tampa vis labiau pastebimas. Apie mus jau žino kaip apie gastronomijos kultūros centrą. Parodos atidarymo metu mano vardu gavome Prancūzijos respublikos žemės ūkio riterijos apdovanojimą. Parodos sales papildo kino salė, kurioje rodomi dokumentiniai ir meniniai filmai vyno ir gastronomijos tema. Vyksta fotografijų bei karikatūrų parodos. Su vynais grįžta Kanados vyndariai, o JAV ambasada įrengia atskirą savo šalies vyno stendą. Degustacijose netrūko susidomėjimo biodinaminiais ir ekologiškais vynais. Į parodą atvyko žymi Italijos vyno knygų autorė, vyno ekspertė Michele Shah. Kaskart, prisiminus ilgas eiles žmonių, laukiančių patekti renginius, apimdavo dvejopas jausmas: gera matyti tiek vynu besidominčių žmonių, bet kaip padidinti ir pagerinti degustacines sales. Iniciatyvą dalyvauti parodoje parodė ir Lietuvos sūrininkai. Atsirado ir gurmaniškų produktų stendai.

2013–2014 m. Atrodė, kad jau visko yra

Tačiau būtent šiais metais pirmą kartą stende pasirodė pirmasis licencijuotas lietuviško vyno vyndarys Česlovas Ramoška. Aviečių, serbentų vynas traukė sentimentų sugraudintus ragautojus. Pasipylusios istorijos ir išpažintys atskleidė, kad naminis vynas Lietuvoje daromas vos ne kas antruose namuose. Lietuvos vyndarių asociacija parengė paskaitą „Naminio vyno darymas“. Iš Prancūzijos atvažiuoja p. Peer Pfeifer, garsiųjų pirklių „Borie Manoux“ atstovas. Prasidėda ilgametė draugystė su 1855 m. Medoko ir Soterno Grands Crus taryba, kuri kasmet atsiunčia degustavimui ypatingų vyninių vynus. Iš Japonijos atvyko ir įspūdingą pristatymo šou surengė „Born“ sakės gamintojas Atsuhidė Kato. Degustacijų sales papildo vyno ir muzikos derinimo sesijos. Tačiau nuotaiką pradeda temdyti 2014-aisiais prasidėjęs karas Ukrainoje. Aktualios diskusijos šia tema pritraukė nemažą ratą susirūpinusių klausytojų. Susidomėjimas paroda augo. Gausios dalyvių ir lankytojų užklausos ir noras atvykti kėlė klaustrofobiją. Šiuolaikinio meno centre nebetilpome. Reikėjo atverti duris ir įleisti šviežio oro.

2015–2016 m. Su dideliu nerimu persikėlėme į „Litexpo“ parodų centrą

Girdėjome daug nuogąstavimų, kad šventė sunyks, kaipgi „Vyno dienos“ be senamiesčio, be Gatvės muzikos dienų, su kuriomis paroda retkarčiais sutapdavo, be ošiančių restoranų ir kavinių. Tačiau jautėme, kad „Vyno dienos“, prasidėjusios kaip vyno mėgėjų šventė, pamažu tampa rimta tarptautine paroda. Pirmąją parodos dieną jau kelerius metus rinkdavosi vyno profesionalai pasirinkti į savo meniu naujienų, rašyti straipsnių ir mokytis, o antroji diena būdavo labiau skirta gurmaniškos kultūros mėgėjams.

Nuogąstaudami, kad žmonės neprisiruoš nukeliauti iki Neries slėnio šalia Lazdynų rajono, sugalvojome „vynobusą“, kuris turėjo vežti norinčius nuo Operos ir baleto teatro iki „Litexpo“. Tačiau kitais metais jo jau nebeprireikė – visi žinojo, kaip atvažiuoti iki parodų centro. Lankytojai traukė pėstute nuo viešojo transporto stotelių, taksi atrado naują šventę. Šalia besitęsiančių vyndarių ir vyninių apdovanojimų atsirado dar vienas konkursas, skatinantis mokytis ir domėtis. Lietuvos someljė mokykla pradėjo aklojo degustavimo konkursą „Nosis“. Jame lankytojai galėjo išbandyti savo žinias ir patirtį. Šis konkursas vyksta iki šiol, ir kasmet įspūdingu prizu apdovanojama jautriausia nosis. Tais metais „Sweet root“ restorano komanda, drauge su Arūnu Starkumi dideliai auditorijai parodė dar vieną įspūdingą virtuvės gyvenimo tendenciją. Žolelių naudojimą virtuvėje ir jų derinimą su vynu. Įspūdinga degustacija nepaliko abejingų. Atrodė, kad iš parodos visi patrauks rinkti valgomųjų žolelių ir nusiaubs visas Litexpo apylinkes.

2017–2018 m. prasidėjo su iššūkiais

Nė nemaniau, kad teks susidurti su politiniu nihilizmu. Susirinkusių biurokratų būrys sprendė mūsų visų likimą. Nelabai nutuokdami, ką kalba, bet aklai tikėdami savo tiesa, paremta neegzistuojančiais tyrimais, jie sprendė daug dalykų, taip pat ir tai, ką mes, suaugę žmonės, galime ar ko negalime skaityti, matyti, kalbėti, žinoti, kelintą ragauti, kokiame krepšyje ką nešti ir už kokios tvoros turime stovėti, jei per šventę norime išgerti vyno taurę.

Sąmoningus piliečius tuometinė valdžia išvadino „potencialiais ligoniais“ ir kiek galėdama apribojo žodžio ir žinių apie vyną laisvę. Bet paroda išliko. Ir vėl norėtume padėkoti užsienio šalių ambasadoriams: ne vienas jų stovėjo ir kartojo, kad vynas jų šalyje yra civilizuotos kutūros dalis, kad vyndarystė yra svarbi jų ekonomikos ir žemės ūkio šaka. Ėjome į gatves su šūkiais „Laivė rokenrolui“, gimė judėjimas „Mes ne ligoniai“. Net iš Briuselio atvyko asociacijos „Wine in Moderation“ delegacija. Deja, tuometinei Lietuvos valdžiai niekas buvo ne motais.

2019 m. nepaisant visų politinių burbuliavimų „Vyno dienos“ įvyksta ir yra didžiausios šios parodos istorijoje

Įrengiame net 137 stendus – rekordinis kiekis dalyvių. Paroda švenčia penkiolikos metų jubiliejų! Į atidarymą perkeliama lietuviško vyno čempionato, kurį organizuoja Lietuvos someljė asociacija, apdovanojimo ceremonija. Lankytojus traukė gausesni lietuviško vyno stendai. Lietuvių vyndariai vis drąsiau pristato savo vyną prie pasaulinės klasikos pripratusiems vyno mėgėjais. Parodos išvakarėse lankytojai ir svečiai pradėjo organizuoti temines vakarienes.

2020–2021 m. neužmirš visas pasaulis. Pasaulis sustojo dėl COVID-19

Žmonės bijojo vienas kito. Vaikščiojome su kaukėmis ir nežinojome, kas bus už dienos. „Vyno dienos 2020“ jau buvo suplanuotos, stendai subraižyti, užsakyti. Balandžio pradžioje supratome – stop! Stabdome. Kai kurie dalyviai su viltimi nukėlė dalyvavimą po metų, kai kurie nusprendė nerizikuoti. Per dvejus pandemijos metus kiekvienas iš mūsų organizavo daugybę nuotolinių degustacijų, išmokome kalbėtis ir derėtis nuotolinių pokalbių, sesijų metu. Įvaldėme tokius komunikacijos būdus, kokių nė neįsivaizdavome esant.

Sprendimą nerengti parodos ir 2021-aisiais priėmėme skausmingai. Pasaulis atsidarinėjo, bet su didėlėmis baimėmis. Parodos dar tylėjo užsidariusios. Tylėjome ir mes. Nes būtent į parodas suvažiuoja lankytojai iš įvairių šalių, bendrauja, apsikabina. Todėl nusprendėme dar palaukti. Žinia tiek dalyvių tiek lankytojų buvo sutikta supratingai. Geriau sveikiems ir gyviems susitikti 2022-aisiais. 2022 m. ir susitikome, deja, bet jau nebe visi. Kai kurie vyndariai nusprendė nebetęsti savo veiklos. Kai kuriuos palydėjome į amžinąjį poilsį. Nuotaikos buvo nekokios.

Prasidėjęs karas Ukrainoje ne vieną varė į neviltį ir kėlė baimę tapti sekančia auka. Norėdami padėti ukrainiečiams vyndariams į parodą atsigabenome kelių vyndarių vyno. Edmundo Jakilaičio iniciatyvinės grupės dėka, tai padarėme sklandžiai ir greitai, atsižvelgiant į visas karo sąlygas. Pirmą kartą parodoje nuotoliu dalyvavo Ukrainos vyndariai. Pirmą kartą nuotoliu tiesiogiai transliavome ir parodos diskusijas visam pasauliui. Lietuvių vyndarių vyno apdovanojimai užsitęsdavo ilgiau, sąrašai ilgėjo. Europos Sąjungai Lietuvą paskelbus vyną gaminančia ir vynuoges auginančia šalimi, atsirado vilties, kad bent tai padės Lietuvos vyndariams atgauti žodžio laisvę. Tačiau, kaip sakė vienas protingas žmogus, dažnai viltis pralaimi, o laimi tikėjimas.

2023–2024 m. „Vyno dienose“ tas tikėjimas ir laimėjo

Pasaulio ir Europos someljė čempionatuose dominavo Baltijos ir Skandinavijos šalių someljė. Lietuviai nenusileisdami dalyvavo ir užėmė aukštas vietas, demonstruodami puikias žinias ir įgūdžius. Pasaulio someljė čempionu tapęs latvis Raimonds Tomsons „Vyno dienose“ vedė kelias degustacijas. Įsivaizduojate? Degustacija su pasaulio čempionu! Dar didesnis įvykis - jungtinis 14 Ukrainos vyninių nacionalinis stendas, apsuptas rekordinio skaičiaus lankytojų. Tarptautinė gastronomijos verslo spauda ir gidai apie „Vyno dienas“ rašo kaip apie vieną progresyviausių, gilaus turinio renginį, gausiai lankomą žingeidžių profesionalų bei mėgėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš aplinkinių valstybių.

2024 m. parodos šūkis „Balsuok už vyną“ Lietuvos vyno pasauliui tapo mažyčio laimėjimo simboliu

Lietuvos vyndariams pasodinus jau daugiau nei 100 ha vynuogynų, „Vyno žurnalas“ paskelbė Lietuvos vyninių lankymo žemėlapį. Buvo nuspręsta parodoje balsavimo būdu išrinkti dieną vyno kultūrai paminėti. Dauguma „Vyno dienų“ lankytojų balsavo už gruodžio 7-ąją – dieną, kai Europos Sąjunga patvirtino Lietuvą vynuogių auginimo šalimi. Ta proga pirmą kartą po tiek metų atvykę Žemės ūkio ministerijos ir įvairių partijų atstovai nuoširdžiai džiaugėsi tokiu pasiekimu bei minimalios informacijos apie gėrimus leidimu. Nacionalinę vyno kultūros dieną vėliau patvirtino ir Lietuvos Seimas. Ar ilgam? Pamatysim. Tačiau šiandien, žengdami į trečiąjį tarptautinės vyno ir kitų gėrimų parodos „Vyno dienos“ dešimtmetį, galime tik patvirtinti – „Per amžius vynas“. Laikas parodys, kiek dar gyvuosime. Kad ir kaip bandoma mus užgniaužti draudimais, vis tiek žingsnis po žingsnio žengiame link civilizuoto pasaulio, kviesdami vyndarius, kuriais didžiuojasi ir eiliniai jų šalių žmonės, ir prezidentai, kasmet jiems padėkodami už jų sunkų darbą ir didelį indėlį į tų šalių ekonomiką.